Il verbo EO

eo, is, ii (ivi), itum, ire: modi FINITI e INDEFINITI
Prof.ssa.
Silvia Mazzau
INDICATIVO
PRESENTE IMPERFETTO
ĕo
īs
īt
īmus
ītis
ĕunt
ībam
ības
ībat
ībāmus
ībātis
ībant
FUTURO
ībo
ībĭs
ībĭt
ībĭmus
ībĭtis
ībunt
PERFETTO
PPF.
ii
isti
iit
iimus
istis
iērunt
iĕram
iĕras
iĕrat
ierāmus
ierātis
iĕrant
CONGIUNTIVO
PRESENTE IMPERFETTO
ĕam
ĕas
ĕat
ĕāmus
ĕātis
ĕant
īrem
īres
īret
īrēmus
īrētis
īrent
PERFETTO
iĕrim
iĕris
iĕrit
ierĭmus
ierĭtis
iĕrint
INFINITO
PRESENTE PERFETTO
ire
isse
iĕro
iĕris
iĕrit
ierĭmus
ierĭtis
iĕrint
IMPERATIVO
PPF
issem
isses
isset
issēmus
issētis
issent
PRESENTE
ī
īte
GERUNDIO
ĕundi
ĕundo
itūrum, -am, -um esse (ad) ĕundum
itūros, -as, -a esse
ĕundo
FUTURO
FUT. ANT.
va’
andate
FUTURO
īto
īto
ītōte
eunto
PARTICIPIO
PRES.
FUT.
iens,
ĕuntis
itūrus, -a,
-um
andrai
andrà
andrete
andranno
SUPINO
itum